Baimė

Daugel kartų, įvairias laikais Kažkas norėjo, kad mes būtumėm laisvi. Jis bandė tai pasakyti įvairiais būdais. Bet mes neklausėme. Keitėme ir keikėme (kai kurie iš mūsiškių garbino) tuos kurie valdžioje, nesvarbu – karaliai, vergvaldžiai, prezidentai ar dar kas nors. Mums visada nebuvo gerai. O Jis sakė: – mane, gyvojo vandens šaltinį, jūs keičiate į tarą apskritai nelaikančią vandens. Karatais mums pavykdavo pasidaryti, kaip mums atrodė, nekiaurą indą. Bet tada vanduo pradėdavo dvokti. Ir niekas iš esmės nepasikeitė nuo tvano laikų. Vergovinė santvarka kaip buvo taip ir liko. Pasikeitė tik vergovės sąlygos. – Aš ne vergas, aš laisvas, – šaukėme mes. Pasakyk tai darbdaviui ryt ryte kai praeis psichozė ir pažiūrėsim. Kaip sako sena gera sentensija, pradžioje darbe ieškojau teisybės, dabar kito darbo. Nors tas, kuris davė (tiksliau norėjo duoti) laisvę, pats buvo atėjas mums paaiškinti, kad laisvė yra mumyse, o ne aplinkybėse. Ir mes galime būti laisvi net būdami vergais. Tada mus sukaustė baimė. Kas dabar bus. Taip negali būti. Kada tu atkursi mūsų karalystę? Mes turime kažką daryti. Turime būti tos karalystės ministrais. Tikėkite manimi, šaukė mums dovanotojas. Žinai, sakėme mes, ne, mes geriau patys. Sukūrėme demokratiją, civilizaciją ir mokslą ir sakėme, kad bus geriau. Bet paaiškėjo, kad nei vienoje santvorkoje nežuvo ir nebuvo nužudyta tiek žmonių kiek dvidešimtam ir dvidešimt pirmame amžiuose. Nei vienoje santvarkoje nebuvo tiek vartojama svaigalų, prievartaujama, meluojama, kaip demokratiniame pasaulyje. Tai gal vis tik demokratijoje kažkas ne taip. Ne, tai yra baimė. Baimė iš tiesų būti laisvam, bet kur ir bet kokiomis aplinkybėmis. Nes laisvė įpareigoja. Įpareigoja mylėti. Ir ne mylėti apsiseiliojus (oooo, tada buvo jausmai, o dabar jų nebėra), bet mylėti ir būti atsakingam. Būti atsakingam už kitą, nesvarbu kas bevyktų. Ir tai iš tiesų baisoka, nes nežinai kas gali įvykti. Jau geriau aš suplanuosiu, išrinksiu, palaiminsiu, pasimelsiu ir taip viskas pasikeis. Ne. Nepasikeis. Dovanotojas nekeičia aplinkybių kol nepasikeiti tu pats. Kitaip sakant, ne malda keičia aplinkybes, bet žmogus keičia save ir maldoje laukia kol pasikeis aplinkybės. Ir tai iš tiesų baugoka. Bet kitaip nebus.
Nevažiuos trukinys aukštyn ratais,
nors ir kaip mes būtumėm prie to pripratę.
Va taip va. Visas dvieilis gavosi.