Auto pirkimas (po ženskij)

Vienas žmogutis nutarė nusipirkti automobilį. Nesuprantamų gamtos dėsnių paveiktas į šį užburtą (nors ir gerai pažįstamą) autopirkimo sūkurį (kodinis pavadinimas vw) buvau įtrauktas ir aš. Padėsiu – galvoju, šiokią tokią mizerną patirtį turiu. Kas gi čia sudėtingo. Išsirinkai markę, modelį, įsivertinai finansus ir per pusdienį nupirkai. O, dangiškas naivume. Po savatės kasdienių dvivalandinių pokalbių ir svarstymų nutarta – pirksim volkswagen. Beliko modelis. Na čia jau paprasčiau. Apsėjom keliom dienom. Valio. Renkamės. Ir prasidėjo. Neaprašnėsiu visų smukmenų (tipo šešiolikmečiai žino geriau apie dyzelinius variklius ir t.t.) ir pereisiu prie rezultatų. Po poros dienų skambinėjimų pardavėjams beveik visos Lietuvos vw savininkai ketinantys parduoti savo varganus keturračius draugus, mane pažindavo ne tik pagal telefono numerį bet ir pagal balsą. Pradėjo sklisti kalbos, kad galėčiau gauti vadybininko vietą vw gamykloje. Sunerimę pardavėjai jau ketino kreiptis į atitinkamas institucijas norėdami sužinoti ar nepabėgo iš psichiatrinės ligoninės koks nors vw manijakas trokštantis sukelti buką sumaištį ramioje automobilių rinkoje ir supainioti visą darnią kainų politiką (nes su visais buvo ne tik suderėta ženkliai mažesnė kaina bet ir tariamasi susitikti).

Nuo kriminalo apsaugojo auksinis pirkėjo minties vingis – žinai, perkam audi. Fhuuu. O vos nesibaigė tragiškai. Audžių savininkai – ruoškitės, mes ateiname.

Pagaliau suklupęs…

Apaštalų darbų knygose aprašyta kaip buvo nužudytas šv. Steponas. Jis pasakė aštrią kalbą apkaltindamas visus ten esančius. Negalėdami toliau klausytis, negalėdami pakęsti teisaus žmogaus kaltinimų, jo oponentai griebėsi akmenų. Daužė negailestingai. Steponas šaukte šaukė, kad Viešpats pasiimtų jo dvasią. Bet egzekucija tęsėsi. Kančia buvo beprotiška. Ir tik tada kai jis, PAGALIAU SUKLUPĘS sušuko: – Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės; – jo kančios baigėsi.
Nežinau kiek ištvertumėt tu. Kiek ištverčiau aš. Bet jeigu tu nesugebi paprašyti Viešpaties malonės, kad jis neįskaitytų nuodėmės tavo broliui, tai kiek tave reikės daužyti, kad tu pasakytum tai apie savo kankintojus ir žudikus, ar “mažiau“ nusidedančius. Mes beveik visi trokštame keršto. Akis už akį ir dantis už dantį taves netenkina. Tu nori, kad žudikas būtų suplėšytas į gabalus, ar dar kaip nors nukankintas. Apie maldą už jį net negalvoji. Suklupti reikėjo Steponui, suklupti reikia ir mums. Kitaip, gyvenimas daužys tave likimo akmenimis ir niekur nuo to nepabėgsi. Ištarkime nors prieš Naujus metus: – Viešpatie, neįskaityk nuodėmės mano artimui kurio aš negaliu pakęsti dėl jo baisaus elgesio. Neįskaityk nuodėmės mano pažįstamiems, kurie, mano galva, labai nusideda. – Tai bus gera Naujųjų metų pradžia.
SU, ANT SLENKSČIO STOVINČIAIS NAUJAIS, VISUS.

Bet mūsų užeigoje nėra vietos…

Vienoje senoje knygoje užrašyta: “Jėzaus Kristaus gimimas buvo toks…“ Tolliau, keliomis eilutėmis aprašomas įstabiausias įvykis žmonijos istorijoje ir iš esmės ją pakeitęs. Dievas nebegalėdamas su mumis susikalbėti per pranašus, atėjo pats. Ir kas gi vyko toliau. Tas pats kas vyksta ir dabar. Žmonės užsiėmę saavais reikalais (gyventojų surašymas, kelionės pirmyn ir atgal, apsipirkimai, aukos Jaruzalėje) ir vietos viešbutyje gimdyviai neatsiranda. Viešbučio šeimininkas, matyt gailestingas žmogus, matydamas nėščią moterį, maloningai leidžia apsistoti tvarte. Viskas kaip dabar. Mes užsiėmę savo reikalais, apsipirkimais dovanų ieškojimais, dirbtinėmis šypsenomis pro sukastus širdies dantis pasiūlome Išganytojui gimti mūsų tvarteliuose nes širdies namus užgulę būtent Jo gimimo šventimo rūpesčiai. Kaip visada Viešpatie, tu nelaiku ir ne vietoje. Priimsime tave vėliau, kai pasibaigs šventinis šurmulys. Bet gimdymas dažniausiai nesirenka nei vietos nei laiko. Dovanojantysis atėjo ne gauti dovanų bet padovanoti save. Gimdamas jau žinojo, kad bus paniekintas ir atmestas. Turės būti nukryžiuotas ir mirti dėl mūsų, kuriems nepatogus nei Jo gimimas nei mirtis. Gimdamas Jis visų pirma parodė, kad nei jis nei mes nepriklausome sau. Mes nepasirenkam gimti ar ne ir todėl nepriklausome sau. Mes gimstame, kaip ir Jis, tam kad būtume paaukoti kitiems. Nes tokia yra gimdančiojo valia. Ir niekaip kitaip. Aišku mums patogiau aukoti dalį saves (beje, kuo patogiau įsitaisome tuo ta dalis mažėja) Bet Jis nesirinko aukoti dalies. Jis pasiaukojo visas, tuo ne ragindamas, bet tiesiog parodydamas, kad kitaip negali ir būti. Ir jeigu kas galvoja kitaip, tas giliai klysta. Va toks buvo jo gimimas. Ir negalvokime, kad pirkdami dovanas artimiesiems ir tuo pačiu nekesdami kaimyno padarysime kažką gero . Tik atiduodami visą save Jam ir žmonėms  – laimime. visi kiti atvejai tik pralaimėjimas. Didesnis ar mažesnis. Bet jeigu pralaimi, tai koks skirtumas kokiu rezultatu. Vistiek vienas nulis ne tavo naudai.
Taigi dovanokime Jam save. Su šv. Kalėdom mylimi draugai ir visi kiti.

Išmaniai sukonfigūruotos ausys

Nekurie lietuviai gyventantys tėvynėje labai išmaniai susikonfigūravę ausis. – Kaip suprasti,- klausite jūs. Ogi labai paprastai. Pas dažną išvykėlį pirmiausia klausia: – na kaip ten tau, – bet klausime slypi kitas paslėptas klausimas, kiek tu ten uždirbi. Jis čia pat ir užduodamas. – Na, uždirbu tiek ir tiek, – sakau. – Oooo, – nutesia. Suprask, daug. Ir iš karto ausis daugina tą sumą mažiausiai iš 0,5. Taip daro mažai išmanūs. Truputį daugiau suišmanėją daugina iš dviejų, o jau visai išmanūs įjungia visą daugybos lentelę. Laukiu sekančio klausimo. O kiek išleidi? Šitas klausimas neužduodamas nes neaktualus. Tada kukliai pakišu mintį, kad ir išlaidų pasitaiko. Ai, kokios ten išlaidos. Lašinių įsidėsiu, paskui atsiūs kas nors ir visos išlaidos. Bandau užsiminti, kad ir gyventi kažkur reikės. Numoja ranka – išsinuomuosiu papigiai. Komunalkės* kišenės nuoma (apie devyni kv/m) kainuoja tiek ir tiek, – sakau. Ir girdžiu kaip, jau kita išmanioji ausis, nieko nebedaugina, o dalina. Pasirodo galima susikonfigūruoti, kad dvi ausys dirbtų atskirai. Viena pajamoms, kita išlaidoms. Vienoje instaliuota daugybos, kitoje dalybos (nors kiek pamenu mokyklą, tokios nebuvo) lentelės. Ir išlaidos ramiai dalinamos iš dviejų, trijų ir net iš keturių. Vo kak.
Išmaniųjų ausų suvestinė: uždarbis keturi/penki tūkstančiai pinigų, išlaidos du/trys šimtai. Varykit čia broliai. Čia pinigais net kartais lyja.

Piktžolės

Man sekasi. Kur nenuvykčiau visada atsiranda gerų žmonių. Galvoju – gal blogų ir apskritai nėra. Kur beįsikurčiau visada pavyksta lengvai pritapti prie aplinkos ir aplinkinių. Kitaip sakant – prigyju greitai ir be pastangų. Pavyzdžiui bulvės. Jas reikia pasodinti, ravėti, laistyti. Pačios savaime jos to nepadaro. Reikia pastangų. Kitos daržovės irgi dažnai sunkiai prigyja. Tai joms saulės perdaug – nukeipsta, tai per mažai – neauga. O piktžolės  prigyja lengvai. Sėdžiu ir galvoju.  Tai taip išeina – aš piktžolė.

Tu išėjai

Dar taip tu šypsojaisi
dar šią vasarą tu juokeis,
šią vasarą netgi kvatojai
šią vasarą ir verkei.
Verkei dažniausiai iš džiaugsmo
kai pradžiugino mielas žmogus,
o juokeisi tikriausiai iš skausmo
nes žinojai – daugiau taip nebus.
Tu žinojai save ir gyvenimą
tu žinojai kaip viskas bus
ir žinojai – pakeist neįmanoma
ir kalbėjai man tai per sapnus.
Bet aš nenorėjau tikėti,
nei tavim, nei sapnais, nei lemtim
aš tiesiog norėjau išrėkti –
taip nebus tikrai su tavi.
bet deja tai įvyko
tu ėmei ir išėjai.
Ir niekas per daug nesupyko.
Bet žinok mylymoji brangiausia
viskas kas esi ir buvai,
tu gyva ir žinai kas svarbiausia
ko taip trūko ir trūks amžinai.

Čiukčio kasdienybė

Nutariau nusipirkti ko nors atsigerti. Vaikštau po parduotuvę. Etiketės kaip ir pas mus. Blizga, gražios. Apie E jau jokių namiokų*. Tik matyt jie dėl sukraus kažkaip susikrimtę, nes visur “no šugard, no šugard“. Matyt galvoja kad ilgiau gyvens jeigu “no šugard“ (pagal statistiką 47 vieta tarp pasaulio valstybių). Bet aš ne apie tai. Pamačiau grąžią etiketę pripaišytą visokių vaisių ir daržovių ir griebiau. Turėtų būti skanu. Dar paniurnu, kad čiukčiams galėtų parašyti ir čiukčių kalba. Parsinešu namo, ai ne, pakeliui atsikemšu, gurkštelnu. Chm. Kokios tai aitrokos. Apžiūriu piešinius. Aišku, yra greifrutų, granatų. Parėjąs atskiedžiu H2O  tiek kiek nugėriau. Paragauju. Vis tiek per stiprios. Galai nematė. Vežuosi į darbą. Nugeriu dar pusę ir vėl pripildau vandens. Geriu, mėgaujuosi. Jau geresnės. Atskiedžiu trečią kartą. Nu visai neblogos. Vau, galvoju, va čia tai sultys. TIKROS. Gėrimo galima pasidaryti…. Ir tik atskiedęs penktą ar šeštą kartą įsitebeiliju į etiketę. Didžiausiom raidėm “no šugard“ mažesnėm “dvigubas koncentratas“ ir jau visai mažytis piešinukas kuriame pavaizduotos 40 granionų* stiklinių, X ir 1. Va taip va, čiukčia. Pasirodo ne tik parašyta bet ir nupiešta dlia osobieno tupych* čiukčių.

______________
namiokų – užuominų
granionų – kampuotų, daugiakampių (sovietų laikais iš jų buvo geriama degtinė. Talpa 200 gr.)
dlia osobieno tupych – labai bukiems

Baimė

Daugel kartų, įvairias laikais Kažkas norėjo, kad mes būtumėm laisvi. Jis bandė tai pasakyti įvairiais būdais. Bet mes neklausėme. Keitėme ir keikėme (kai kurie iš mūsiškių garbino) tuos kurie valdžioje, nesvarbu – karaliai, vergvaldžiai, prezidentai ar dar kas nors. Mums visada nebuvo gerai. O Jis sakė: – mane, gyvojo vandens šaltinį, jūs keičiate į tarą apskritai nelaikančią vandens. Karatais mums pavykdavo pasidaryti, kaip mums atrodė, nekiaurą indą. Bet tada vanduo pradėdavo dvokti. Ir niekas iš esmės nepasikeitė nuo tvano laikų. Vergovinė santvarka kaip buvo taip ir liko. Pasikeitė tik vergovės sąlygos. – Aš ne vergas, aš laisvas, – šaukėme mes. Pasakyk tai darbdaviui ryt ryte kai praeis psichozė ir pažiūrėsim. Kaip sako sena gera sentensija, pradžioje darbe ieškojau teisybės, dabar kito darbo. Nors tas, kuris davė (tiksliau norėjo duoti) laisvę, pats buvo atėjas mums paaiškinti, kad laisvė yra mumyse, o ne aplinkybėse. Ir mes galime būti laisvi net būdami vergais. Tada mus sukaustė baimė. Kas dabar bus. Taip negali būti. Kada tu atkursi mūsų karalystę? Mes turime kažką daryti. Turime būti tos karalystės ministrais. Tikėkite manimi, šaukė mums dovanotojas. Žinai, sakėme mes, ne, mes geriau patys. Sukūrėme demokratiją, civilizaciją ir mokslą ir sakėme, kad bus geriau. Bet paaiškėjo, kad nei vienoje santvorkoje nežuvo ir nebuvo nužudyta tiek žmonių kiek dvidešimtam ir dvidešimt pirmame amžiuose. Nei vienoje santvarkoje nebuvo tiek vartojama svaigalų, prievartaujama, meluojama, kaip demokratiniame pasaulyje. Tai gal vis tik demokratijoje kažkas ne taip. Ne, tai yra baimė. Baimė iš tiesų būti laisvam, bet kur ir bet kokiomis aplinkybėmis. Nes laisvė įpareigoja. Įpareigoja mylėti. Ir ne mylėti apsiseiliojus (oooo, tada buvo jausmai, o dabar jų nebėra), bet mylėti ir būti atsakingam. Būti atsakingam už kitą, nesvarbu kas bevyktų. Ir tai iš tiesų baisoka, nes nežinai kas gali įvykti. Jau geriau aš suplanuosiu, išrinksiu, palaiminsiu, pasimelsiu ir taip viskas pasikeis. Ne. Nepasikeis. Dovanotojas nekeičia aplinkybių kol nepasikeiti tu pats. Kitaip sakant, ne malda keičia aplinkybes, bet žmogus keičia save ir maldoje laukia kol pasikeis aplinkybės. Ir tai iš tiesų baugoka. Bet kitaip nebus.
Nevažiuos trukinys aukštyn ratais,
nors ir kaip mes būtumėm prie to pripratę.
Va taip va. Visas dvieilis gavosi.

Tylusis rytas

Vakare sutarėm su sese pabendrauti kitą rytą. Laiko skirtumas dvi valandos. Pas ją aštuonios pas mane šešios. Na kitaip mums neišeina. Aš, gerbdamas kitų miegą kažkaip stengiausi,  kad viskas vyktų kuo tyliau. Na, galvoju, įjungsiu žadintuvą, kad galėčiau iš kart atsiliepti ir kompas netriukšmautų (tipo greitai atsiliepsiu), ir neprikeltų viso namo gyventojų.  Na išmanusis žadintuvas suskambėjo. Aš greitai jį išjungiau ir laukiu sesers skambučio. Neskambina žaltė sutartu laiku. Prisnūstu. Vistik šešios valandos ryto. Snausdamas prisimenu, kad telefonas baigia “nusmigti“. Tyliai nunešu į virtuvę ir palieku krautis. Nespėju tyliai dasėlinti iki kambario kai girdžiu, kad kompas jau plyšauja skaipo melodiją. Eina sau. Prikels visus. Skubiai, prietemoje lekiu išjungti kompo garso. Kad būtų greičiau spaudžiu atmetimą. Kompas “užsikemša“. Bet taigi ačiū Dievui už išmaniasias technologijas. Atmetus signalą kompiuteryje, tuojau pat sureguoja telefonas ir jau arčiau miegančių skamba visu balsu. Vėl bėgu į virtuvę išjungti ir to monstro. Bandau greituoju būdu. Pakimba ir skamba toliau. Per penketą minučių susidorojęs su telefono garsu, lengviau atsidūstu. Niekas nepabudo. Svarbiausia, kad nepabustų mažoji nes tada tėvams ramybės jau nesulaukti. Nutildau telefono garsą ir ramiai kėblinu kambarin. Nespėjus įžengti vėl net drebėdamas skaipas reikalauja dėmesio. Skubėdamas užkabinu duris. Tos tinkteli visai neatsižvelgdamos į mano pastangas vaikščioti tyliai. Triukšmo – kaip dieną geležinkelio stoty. Pagaliau išjungiu skaipą ir ramiau atsikvėpiu. Ir čia, nieko neišmanydamas išmanusis, ramiai pradeda mane iš naujo žadinti pilnu garsu (pasirodo – išjungus garsą išmanusis vis tiek supranta, kad keltis reikia). Vėl tas pats maršrutas – virtuvė  – durys – durys – kambarys. Ir vėl nespėju nes mano sesutė nei kiek nenutuokdama apie mano pastangas nekenkti aplinkiniams, vėl ramiai man skaipina galvodama, kad aš netyčia nuspaudžiau ne tą mygtuką. Pasijaučiau kaip Pjero Rišaro herojus kuriam viskas nesisekė. net juokas suėmė. Tiesiog pagalvojau, kad reikėtų kamerą pastatyti ir parodyti viešoj erdvėj – patiktukų surinkčiau.

Ką daryti?

Šiandien vienas žmogus manes paklausė ką aš daryčiau jeigu būčiau geras. Susimąsčiau. Kokias penkias valandas. Po to nutariau pasikonsultuoti pas artimą savo. Paklausiau to paties. Nusijuokė. – Cha, – sako, – ogi būčiau geras. Supratau iškart. Norint būti geru reikia būti geru. O aš tai juk pagerintas. Va dabar sėdžiu ir galvoju, kas geriau, geras ar pagerintas.