lietuvių kalbos pamoka per televizorių

Eidamas pro televizorių netyčia stabtelėjau. Rodė kažkokį eilinį šou su dainuškomis. Dainoriai traukė visokias dainas. Vienos buvo vienokios kitos kitokios, kitaip tariant įvairios. Negaliu pasakyti geros jos ar blogos – neesu niekdaris kritikas. Sudomino kitkas. Visos dainos turėjo vieną bendrą vardiklį. Jos visos buvo atliekamos anglų kalba. Sakysite, kas čia tokio. Nieko. Tik kažkaip prisiminiau tarybinius laikus. Ne, ne nostalgiškai, šiaip prisiminiau. Tada visiems dainininkams liepdavo savo repertuare turėti bent po pora (girdite – po dvi) dainų rusų kalba. Tai buvo privaloma jeigu norėjai patekti į plačiuosius muzikos vandenis.Daugelis garsiau ar tyliau paniurnėdami dainuodavo rusiškai. Vis tik tankai ir KGB yra daug silpnesnis nuodas už eurų ir šlovės troškimą. Dabartiniai mūsiškiai neriasi iš kailio dainuodami laužyta anglų kalba. Aišku nuoširdumo, kaip ir sovietų laikais nematysi nei lašo bet ko nepadarysi dėl šlovės ir jevrikų. Ir niekas neniurna (nebent dėl to, kad mažai) Ir nusispjaut, kad lietuviais esme mes gimę, lietuviais nebenorime ir būt.

Mergaitė

Mergaitė augo globos namuose. Kiek vėliau ją paėmė globoti viena šeima. Kadangi jos mama vartojo narkotikus niekas tada nepagalvojo, kad gal būt reikėtų pabandyti kalbėtis su ja ir kartas nuo karto priminti apie galimybę pačiai auginti dukrą. Mergaitė augo ir kartu su ja augo neapykanta. Neapykanta motinai ir tikriausiai visam ją supančiam pasauliui. Nes vis tik yra neteisinga, kad tėvai neaugina savo vaikų ir vaikai tai žino. Bėgo laikas, o su juo kartu bėgo ir visų, galėjusių prisiliesti prie mergaitės, žmonių gyvenimai. Kai kurie keitėsi, kai kurie ne. Mergaitės mama pateko į reabilitacijos centrą, nustojo vartoti narkotikus. Po truputį sugrįžo ir motiniški jausmai. Aplinkiniai pasiūlė jai susigrąžinti dukrą. Ji apsidžiaugė ir ją supančių žmonių padedama, nuvyko į vaikų darželį kurį lankė jos dukra. Tik pamatyti. Nors iš tolo, nes griežti įstatymų sargai (darželio auklėtojos) šiukštu uždraudė pasakyti mergaitei, kad ta graži moteris kuri ją laikė rankose yra tikroji jos mama. Kai pagalvoji, kokią didžilę klaidą kartais daro žmonės manydami kad turi teisę įsikišti į kitų gyvenimus ir nuspręsti kas yra gerai. Nežinia kaip būtų pasisukę įvykiai jeigu tada mama ir dukra būtų tikrai pasimačiusios ir išsiaiškinusios kuri kaip supranta gyvenimą, nes negalima teigti, kad šešių metų mergaitė būtų  supratusi mažiau negu visi aplinkianiai kartu sudėjus. Bet buvo ne jos valia. Kitas dukros ir mamos susitikimas įvyko jau tik po aštuonių metų ir visiškai pasikeitus aplinkybėms. Globėjai mergaitės buvo atsisakę ir gražinę atgal į globos namus. Kaip kokią prekę kurią galima grąžinti kai ji tau pradeda kelti rūpesčių. Tada tą prekę pasiėmė kiti globėjai tikėdamiesi, kad jie galės geriau susidoroti su savo pareigomis. Situacija pasikartojo. Mergaitė vėl globos namuose, tik dabar jai jau dvylika ir prasideda paauglystė. Niekam nerūpėjo kas dedasi to vaiko širdyje. Suaugę, jie tokie. Jiems atrodo, kad viską žino geriausiai, o jeigu dar lyžteli kokio nors, tam neva pritaikyto mokslo, tai galvoja, kad gali tvarkyti žmonių likimus. Dievas ne visada imasi greitai spręsti ką reikia daryti su tuo ar kitu žmogučiu, o ypač formuojamu ar besiformuojančiu, o jie pasimokę keturis metus ir padirbę dar kokius du ar dešimt, laisvai gali nuspręsti. Tai žinoma, Dievas gi socialinių mokslų nebaigęs, ką jis supranta.
Bet grįškime prie mūsų mergaitės. Dabar jau sprendėjai sako, kad kitos išeities nėra, skambina vaiko mamai ir siūlo pasiimti auginti savo dukrą. Niekas nenori ir negali įvertinti kiek žalos buvo padaryta vaiko psichikai nepadarius to prieš šešis metus. Bet kam tai rūpi. Pasikeitus ir jos mamos situacija, ji jau ištekėjus ir turi vaikelį. Pora metų tvarkomi dokumentai, dukra grįžta pas mamą ir bando gyventi kartu. Deja, ir amžius ir laikas praleistas atskirai, padaro savo. Kartu gyventi ir prisiderinti vienai prie kitos nepavyksta ir mergaitė patenka (tiesiog sakau patenka nes dabar jau išeidinėjama iš susidariusios padėties) į kitos šeimos rankas. Pradžioje viskas klostosi lyg ir neblogai, bet mergaitė, tiek pamėtyta gyvenimo, jau turi savo pasaulėlį ir į kiekvieną bandantį ten patekti suaugusį, žiūri įtartinai. Ypač į vyrišką to suaugusiųjų pasaulio dalį. Gal kažkas buvo iš ankstesnių globojimų patirčių, gal mokymosi ar kitose įstaigose patyrė kažkokias neigiamybes. Nežinia. Bet ją priėmusią šeimą ji aiškiai padalina į dvi dalis. Moteriška dalis lyg ir gera, o vyriška vienareikšmiai bloga. Kadangi ji jau turi susikūrusi savo pasaulėlį tai bando į jį įtraukti ir jos akimis visai gerus arba normalius dalykus. Cigaretės, pirmieji žolytės (marichuana) bandymai atrodo visai nekalti ir tinkami gyventi jos pasaulėlyje. Aišku tuojau pat susiduria su globėjos, kurią ji vadina mama, pasipriešinimu. Dar vienas dalykas jai neduoda ramybės, tai tikros mamos pavardė kurią nešioja ir ji. Greičiausiai dėl neapykantos. Tada įkalba savo globėją, kurį vadina tėvu, kad tas duotų jai pavardę. Taip ir įvyksta. Taigi vaikas auga visai patenkintas ir beveik be rūpesčių išskyrus tai, kak griežtai netoleruojami jos bandymai parūkyti ar pavartoti dar ką nors kas yra draužiama, tuo labiau, kad abu tėvai dirba priklausomybių gydymo srityje. Bet vienas dalykas vis tik jai nepatinka ir ji pati gal to pilnai nesuvokdama, pradeda daryti mažyčius žingsnelius, kad vyrišką globėjų dalį išmestų iš žaidimo. Tokius dalykus aišku pastebi globėja ir jai tai nepatinka. Taip pradeda klostytis labai sudėtingi, painūs ir kartais nemalonūs nauji šeimos santykiai. Gal vis tik nesileidžiant į smulkmenas reikėtų pasakyti, kad jos planas pavyko, vyriškis išsieliminavo save pats. Bet aš ne apie tai. Norisi paminėti neteisingų, kažkada priimtų, suaugusių dėdžių ir tetų sprendimų pasekmes. Dabar mergaitė, jau beje gerokai suaugus, pati priiminėja sprendimus kurie liečia kitų žmonių gyvenimus ir tie sprendimai, dažniausiai būna klaidingi. Ir tai tik kažkada padarytų klaidų pasekmė.

Tu turi…

Tu turi daryti tą ir tą, – sako man jie. – Daričiau, jeigu neturėčiau, – atsakau.
Tu turi mylėti, – mylėčiau jeigu neturėčiau.
Kaip gerai, kad visas pasaulis žino ką aš turiu daryti ir truputį gaila, kad nežinau aš pats.

Copy – paste

Kai kartais atsidarai FB tai susidaro įspūdis, kad žmonės visai nebeturi fantazijos. Didžioji dalis kopijuoja kažkieno parašytus žodžius ir su džiaugsmu kelia į savo paskyra. Na gi mielieji. Atsisėskite, atsipalaiduokite, nurimkite nuo bet kokio bėgimo ir pagalvokite. Na pamedituokite, ar pasimelskite pagaliau, bet sukurkite ką nors savo, nes visa tai kas vyksta fb panašu į laikraščių karpymą ir tų iškarpų kaišiojimą po nosim visiems kam reikia ar nereikia. Tipo – štai, pažiūrėkit kaip gerai pasakyta, parašyta, pakeverzota. Visi sutartinai linguoja galvomis laik, laik laik. Kažkokia bala-laika gaunasi. Nagi įtempkite savo smegenis. Oijojoj… mums per sunku ir per sudėtinga. Tikrai ne. O gal sarmata, kad nieko nesugalvoji. Bet gi sugalvoji kaip nusipirkti batoną arba apkalbėti artimą. Geriau pasistengęs sugalvosi ir kokį vieną protingą sakinį. Tegul tik vieną, tegul tik kartą per mėnesį, bet tai bus tavo talentas. Kam jį užversti pigiomis sentecijomis kurios jau įgryso iki gyvo kaulo. Tai neskaityk, šauksite jūs. Tai ir neskaitau – tyliai išrėksiu aš. Nes kiek galima tą patį per tą patį. O jeigu tikrai nesigauna parašyti ką nors protingo tai eik kasti bulvių, statyti namų, valyti grindų, plauti indų, pirkti mylimai moteriai gėlių. Na pagaliau, eik ir pasėdėk su vaiku ar mylimąja (-uoju) ir patylėk. Užtikrinu – naudos bus daug daugiau negu daryti copy/paste ir tam sudeginti brangų artimųjų laiką.
Ir būkite visi sveiki, jeigu ką. 🙂

Kartais…

Kartais norisi pažvelgt į laiką,
iš šalies, iš sutemų tirštų,
tuo žvilgsniu mažyčio vaiko
kuris tiki tuo kuo netiki jau tu.

Ir todėl palaimintas tikėjimas
ne, ne mano, vaiko ir žmogaus
to kuris praradęs viltį ir tylėjimu
bando dar išsaugoti kažką brangaus.

Tas brangus subyra, kartais trupa
mažutėliais laimės turpiniais
širdyje rašydamas žodžius,
kurių jau niekas nepakeis.

Bet nelemta laiko pamatyti,
tobulas jisai – užtai brangus.
Viena ką jis gali pasakyti
– tebūnie palaimintas žmogus.

Tikintis ir einantis į šviesą
į gyvenimą, į laimę pagaliau,
genantis šalin netiesią tiesą
ir nežinantis kas bus toliau.

Belenkaip

Su niekuom man nepakeliui
tik vienas Dievas žino
su kuom keliauti aš galiu,
o gal aš visažinis.*
Tada gyventi paprasčiau.
Žinau kur eiti, klupti
nei šį nei tą čia parašiau,
jau reiks save prilupti.
– Tu baik nesamones rašyt, –
sakau sau sykį vieną,
geriau jau obelis kratyt,
ar eit išgerti pieno.

*Kirčiuoti kaip patinka skaitančiam.

Force majeure – Kaunas tvarkosi

Kauno centre kybo plakatas: – “Kaunas tvarkosi“, bet apie tai aš sužinojau šiek tiek vėliau negu tai buvo apreikšta. Taigi, nuo pradžių. Kauniečiai – įdomi tauta. Jeigu jau tvarkosi tai plakatą padaryti tiesiog būtina. Antraip, kaip tu suprasi kas čia vyksta. Atvažiuojam šiandien su sesute į Kauną. Skubam, nes sutarėm susitikti su vienu žmogum svarbiu klausimu. Sutarėm, kad susitiksim tam tikru laiku. Vėluoti negalima nebent kokios nors force majaure (fors mažor) suveiktų. Ir pasirodo, kad Kaune tai gali ne tik įvykti, bet ir vyksta. Lekiam į Vaišvydavą pro hesą (hidro elektrinės tiltas per Nemuną, jei kas nežino) ir staga bac – “plyta“. Važiuoti per tiltą negalima. Be jokių išankstinių perspėjimų. Apvažiavimui aišku prireiks kone pusvalandžio taigi į susitikimą vėluosime. Įdomiausia, kad jokių, pavojų įspėjančių ženklų kauniečiai nepasivargino pastatyti. O ir kaip tu pastatysi ženklą force majeure atveju. Niekaip. Tiesiog atvažiavai ir taip yra. Nebent šunelis automobilyje pradėtų nerimauti ir būtum toks išmintingas, kad suprastum, kad kažkas turi būti nenumatyto. Jau nebelekiam, o skrendam apylanka kuri niekaip nepžymėta. Mintyse šmėsteli vaizdas iš tv kaip kėlėsi per Nemuną tankai kažkokiu pripučiamu ar kitaip pastatomu grettiltčiu. Bet čia ne mums, čia armijai su auksinėmis šakutėmis. Taigi, kaip visi mirtingieji važiuojam žmonių ir mašinų pramintais keliais. Kažkur per vidurį šančių labirintų, op – ženklas: apylanka. Jeigu važiuotum iš kitos pusės – galvotum kaip, kas, kur, kada, kodėl ir panašiai. Aišku, kad tokį ženklą surasti ne kauniečiui (beje ir kauniečiui) nėra lengva tuo labiau nežinant apie jo egzistavimą apskritai. Bet mes suvokiame gilią tiesą. O kaip gi kitaip parodysi žmonėms, kad Kaunas tvarkosi. Ten uždariai kelią, šen uždariai ir žabalinėkit miesto svečiai. Už tai nedaug kainuojanti (tik tavo kuras ir laikas) ekskursija pavadinimu “Kaunas tvarkosi“. Jeigu sustatytum perspėjimus, kad heso tiltas uždarytas, prie įvažiavimo į Kauną, tai kaip tada kiti pamatys, kad Kaunas tvarkosi. O čia, pagrybavai kaip reikiant ir žinai – Kaunas tikrai tvarkosi. Tūlai kauniečiai važinėja ramūs. Juos kažkas įspėjo (o gal ir ne) kad reikia nevažiuoti ir jie ramiai sau nevažiuoja. Net belgai turėtų pavydėti tokios ramybės. Bet kiek daug jie praranda. Nemato daugiau kaip pusės tvarkymosi. Kiti miestai nebuvo tokie protingi kaip Kaunas, todėl susidaro įspūdis, kad tvarkosi tik Kaunas. Ir kai viskas susitvarkys bus galima iš reklaminių palėpių ištraukti senus plakatus tokius kaip: “Ir Kaune galima gyventi“, “Kaunieti, niekda nepasiduok“, etc. Beje pastarajame plakate kaunietis kažkodėl tapatinamas su varle, bet tai tikriausiai dėl to, kad kaunietis – šaltų nervų ir visiškai nebijo jokių force majeure. O mes, kaimiečiai, mokykimės kaip reikia tvarkytis.

Pijoko bulvės arba sėkmės istorija

Pasiūlė kaime žmogelis mums bulvių aštuonias vagas atiduoti. Na, tipo, patys nusiskasit. Ir bulvių turėsit ir aš gerą darbą būsiu padaręs. Bulvės tai bulvės. Kaip laiudis sako duoda – imk, neduoda – bėk, ar gal kaip kitaip. Pradėjom centre pasiruošimą didžiajam bulviakasiui.  Aš iš senovės prisiminimų susiprojektavau viziją apie aštuonias vagas bulvių. Liguista fantazija jau piešė cepelinus, kugelius, tarkienius blynus ir kitokius bulvinius skanėstus. Gerai, kad dar ne tiek liguista ta mano fantazija ir nepradėjo tapyti čipsų. Taigi, pasiruošimas truko apie savaitę. Reikia ir talkininkus nuteikti, kad darbo pabaigoje apseisim be įprastinių gėrimų ir pasitenkinsim kefyru ir, kad nuotaika gera būtų. Pasiruošėm. Nužygiavom trise į bulvių kasyklas. Iš pradžių įsimetėm į švarų gražų lauką ir džiaugėmės būsimuoju derliumi. Bet… Pijokas yra pijokas. Pamiršo mus įspėti, kad jo bulvės ne čia, o vieta kurią jis mums parodė labiau priminė džingles iš siaubo filmo. Staiga subliūško cepelinai, ištirpo kugelis, o tarkieniai pavirto į kuklią sriubą su nedidelėmis bulvikėmis. Bet dovanotam arkliui į dantis gi nežiūrėsi ir taip aišku, kad jie supuvę. Paplušėją tris valandas trise iš piktžolių gniaužtų išvadavome maišą bulvių. Ir tai buvo trys “vagos“ (jeigu nepasakyti stipriau). Matematiškai paskaičiavę supratome, kad reikia eiti link namų. Nejučia prisiminė senas anekdotas kai du žvejai ryte pabudę rado po visą pievą išmėtytus tinklus. Į vieno priekaištą, kam tuos tinklus išmėtei ant žolės kitas žvejas atkirto: – kur irklavai ten ir tinklus mečiau. Matyt taip buvo ir su mūsų minimų bulvių sodinimu. Šiek tiek nuramino pats bulvių savininkas: – čia dar normaliai, – ištarė jis, – va pernai tai mes apskritai neradom kur pasodinom. Taigi peršasi išvada, kad mums vistik pasisekė, bent jau labiau negu tiems pernai.

Tyla

Sėdėjom su senu pažįstamu tylėdami.
– Ko nieko nekalbi? – klausiu.
– O apie ką kalbėti? Jau tiek visko prikalbėta… galim ir tyliai pabūti.

Tyla. Ilga, spengianti, saldi ir karti Tyla. Žinau, kad nori kažką pasakyti. Nedrįsta.
– Žinai, – sako, – nesenai dirbau vienoje šeimoje. padėjau prie namų ūkio darbų. Susidraugavom su šeimininkų dukra. Protinga mergiotė. Mokosi gerai. tėvų klauso ir šiaip ramu su ja kažkaip. Prie mūsų nuolat pribėgdavo jų šuo, na tiksliau kalytė. Tokia meili ir patikli. Pribėga, paglostai. Jau atpažįsta kas ją myli. Jeigu loja tai iš baimės – kaip čia tokie milžinai, turiu omeny mus, aplink ją vaikšto. Mes gi už ją bent dvidešimt kartų didesni. Tiesiog gera būti tokioje šeimos įdilijoje. – O jūs turite šunį? – Netikėtai paklausia Skaistė (toks mergaitės vardas). Tyliu. Mąstau ką jai atsakyti. Pasakyti, kad neturiu namų kuriuose galėčiau turėtį šunį. Kad prašikau visą savo gyvenimą ir net šuns išlaikyti negalėčiau. O gal paskyti, kad nemyliu šunų. Nepatikės. – Neturiu, – sakau. Noriu dar kažką pridurti bet žodžiai kažkaip patys užsikerta už gumulo gerklėje. – Neturiu, – pakartoju, ką čia pasakosi, jauna dar labai, nesupras. Vėl tylime. Gera tylėti.
– O vėliau? – Klausiu ir pats nesuprantu ką norėčiau išgirsti.
– Žinai, – po ilgos pazės prabyla draugas, – o, vis tik aš norėčiau turėti šunį.

Ką aš jam pasakysiu. Turėsi, nenusivilk, tu gali. Ar dar kokią panašią psichosocialinę nesamonę. Žinau, kad neturės. Tyliu.
– Labai norėčiau, – dar priduria ir vėl pasilieka Tyla. Skausminga, viską plėšanti ir neduodanti ramiai gyventi – Tyla.